Informacijos skiltis: Lenkijos miestų aprašymai

Ščecinas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Ščecinas (lenk. Szczecin, vok. Stettin) – miestas Lenkijos šiaurės vakaruose, prie Oderio įtekėjimo į Ščecino įlanką vietos, Vakarų Pamario vaivadijos sostinė. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Mieste gyvena 411 120 gyventojų (2005 m.).

Pokaryje kartu lenkų tautybės repatrijantais į miestą atvyko nemažai lietuvių, ilgą laiką jie neturėjo savų patalpų ir rinkdavosi tai vienur, tai kitur. Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos skyrius buvo įregistruotas 1966 m. gruodžio 31 d.; išrinkus skyriaus pirmininku Joną Želepienį, jos veikla suaktyvėjo. Ščecino lietuviai globoja paminklą Dariui ir Girėnui Pščelnike, 1987 m. ščecinietis Jonas Želepienis išleido knygą apie lakūnus. Buvo leidžiamas biuletenis Ščecino lietuvis, viso pasirodė 15 numerių. [1] 1984 m. Ščecino Šv. Jokūbo katedroje buvo aukojamos lietuviškos mišios šv.Kazimiero 500-tosioms mirties metinėms pažymėti – pirmosios lietuviškos pamaldos po Antrojo pasaulinio karo šiame mieste. Nuo 2006 m. Ščecine veikia Lietuvos respublikos garbės konsulatas, 2008 m. šv. Jokūbo katedroje atidengta S. Dariaus ir S. Girėno atminimo lenta. [2] Dabartinis (2009 m.) Lenkijos lietuvių draugijos Ščecino skyriaus pirmininkas yra Viktoras Buvelskis. [3]

1959 m. Ščecino mieste apsigyveno buvęs trakietis Bronius Rožinskas. Padedant broliui Adolfui iš JAV pasistatė jachtą „Hermes II“. 1962 m. rugsėjo 7 d. kartu su trimis įgulos nariais lenkais išplaukė iš Ščecino ir 1963 m. sausio 15 d. pasiekė Martinikos salos krantus. Bronius Rožinskas raštiškai paeiškė, kad šį žygį atliko lietuvių tautos garbei



Opolė

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Opolė (lenk. Opole) – miestas pietvakarių Lenkijoje, prie Odros upės; Opolės vaivadijos centras. 128,0 tūkst. gyventojų (2007). Aukštutinės Silezijos istorinis centras. Katedra, Šv. Kryžiaus bažnyčia, veikia zoologijos sodas, trys muziejai, technologijos universitetas.

Miestas ėmė kurtis apie X a. kaip slavų gyvenvietė Pasieka saloje Odros upėje.



Lenkija

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Lenkijos Respublika yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

Istorija

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinti respublika pateko carinės Rusijos įtakon.

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919-1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918-1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė milžiniškų demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo TSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip savotišką kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė nemažą buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. TSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944-1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

2010 m. balandžio 10 d. netoli Smolensko oro uosto Rusijoje nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas Tu-154. Žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Tarp žuvusiųjų – prezidento žmona, Lenkijos kariuomenės vyskupas, divizijos generolas Tadeušas Ploskis, pravoslavų šventikas, vyskupas ir brigados generolas Mironas Chodakovskis, taip pat vyriausybės sekretorius Andrzejus Przewoznikas. Katastrofoje žuvo virš 90 žmonių. Lenkijos prezidentas skrido į Smolenską pažymėti Katynės žudynių 70-ųjų metinių. Katynės aukų paminėjimas prasidėjo 10 val. Lietuvos laiku, kaip ir planuota.

Politinė sistema

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Galioja 1997 m. priimta konstitucija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Dabartinis prezidentas – Lechas Kačinskis (žuvo 2010-04-10), išrinktas per 2005 m. spalio 23 d. vykusius rinkimus. Kiti rinkimai (skubos tvarka dėl žuvusio prezidento vyks 2010 m. balandžio mėnesį) [1]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudarytas iš aukštesniųjų – Senato (Senat) (100 vietų, renkami rinkimuose vaivadijose, 4 metų kadencijai) ir žemesniųjų – Seimo (Sejm) (460 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 4 metų kadencijai).

Administracinis suskirstymas

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):

* Didžiosios Lenkijos vaivadija (Wielkopolskie; Poznanė)
* Kujavijos Pamario vaivadija (Kujawsko-Pomorskie; Bydgoščius ir Torunė)
* Liublino vaivadija (Lubelskie; Liublinas)
* Liubušo vaivadija (Lubuskie; Gožuvas ir Zeliona Gura)
* Lodzės vaivadija (Łódzkie; Lodzė)
* Mazovijos vaivadija (Mazowieckie; Varšuva)
* Mažosios Lenkijos vaivadija (Małopolskie; Krokuva)
* Opolės vaivadija (Opolskie; Opolė)
* Pakarpatės vaivadija (Podkarpackie; Žešuvas)
* Palenkės vaivadija (Podlaskie; Balstogė)
* Pamario vaivadija (Pomorskie; Gdanskas)
* Silezijos vaivadija (Śląskie; Katovicai)
* Švento Kryžiaus vaivadija (Świętokrzyskie; Kelcai)
* Vakarų Pamario vaivadija (Zachodnio-Pomorskie; Ščecinas)
* Varmijos Mozūrų vaivadija (Warminsko-Mazurskie; Olštynas)
* Žemutinės Silezijos vaivadija (Dolnośląskie; Vroclavas)

Geografija

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

Ekonomika

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.

Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.

Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Didėjanti eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

Demografija

Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius mažėja. Šaliai įstojus į Europos sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos pareiškė, kad emigracija vyksta visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. buvo net 10,5 %.

Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Dižiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % – Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855). Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % vietinės populiacijos ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.

Maždaug 20 milijonų Lenkų gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.), Brazilijoje (1 – 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje lenkų yra apie 250 000 (6,7 % visos Lietuvos populiacijos).

Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai – 26 %, o vokiškai – 19 %.

Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro lenkai ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827). Nors Lenkijos konstitucija garantuoja religijos laisvę[9], tik viename procente visų Lenkijos mokyklų yra galimybė pasirinkti etikos kursą vietoje krikščioniškos tikybos.

Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.

Šventės

Nacionalinė šventė – lapkričio 11 d. (nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. diena).



Kvidzynas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Kvidzynas (lenk. Kwidzyn, kaš. Kwidzëno, vok. Marienwerder, lot. Quedin) – miestas šiaurės Lenkijoje, Pamario vaivadijoje, prie Livos upės, nuo 1336 m. turintis miesto savivaldos teises.

Istorija

Vakarų prūsų gyvenvietė Quedin, Queden minima nuo XI a. Vokiečių ordinas 1232 m. užkariautose žemėse įkūrė Ordensburgo pilį, kuri po metų gavo Kulmo miesto statusą, bet 1243 m. buvo sugriauta prūsų. Kryžiuočiai pilį atstatė, joje 1285-1587 m. buvo Pamario (Pomezanijos) vyskupų rezidencija. Nuo 1336 m. miestas oficialiai vadintas Marienverderiu. 1330 m. pilyje užmuštas Vokiečių ordino magistras Verneris fon Orselnas, kuris ir buvo palaidotas pilies Jono Evangelisto katedros kriptoje. 2007 m. gegužės mėn. atidengus trijų Kvydzino katedroje palaidotų didžiųjų magistrų kapus, antropologinis tyrimas nustatė, kad vienas iš palaidotųjų yra Verneris fon Orselnas.

1440 m. Kvidzyne susikūrė Prūsijos sąjunga. Po Trylikos metų karo 1466 m. miestas tapo Lenkijos karalystės lenu, po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. jame įsikūrė Vakarų Prūsijos departamentas. 1920 m. įvykusiame plebiscite miestelėnai panorėjo likti Vokietijos sudėtyje. 1945 m. sausio mėnesį gyventojų paliktą miestą be kovos užėmusi Raudonoji armija sudegino senamiestį kartu su rotuše. 1945 m. miestas atiteko Lenkijai, į jį buvo perkelti tremtiniai iš Baltarusijai atitekusio Gardino. Sudeginti senamiesčio pastatai buvo nugriauti, jų plytos panaudotos atstatyti vokiečių susprogdintai Varšuvai. 1975-1998 m. Kvidzynas priklausė Elbingo vaivadijai, nuo 1999 m. apskrities (pavieto) teises turintis miestas. 2007 m. rugsėjo 23 d. sudegė miesto valdybos pastatas.



Kulmas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Kulmas (lenk. Chełmno, vok. Culm, Kulm) – miestas Lenkijoje, Kujavijos Pamario vaivadijoje, 40 km. į šiaurės rytus nuo Bydgoščiaus, prie tarptautinio kelio E75 Ciešynas-Gdanskas. Apskrities centras. 20 822 gyventojai (2006 m.).

Geografija

Kulmas įsikūręs Vyslos dešiniajame krante, prie jos ir Frybos upių santakos. Nedidelis upių uostas. Išplėtota metalo dirbinių (baldų furnitūros, statybinių apkaustų), žemės ūkio mašinų dalių gamyba, siuvimo, baldų, maisto pramonė, amatai. Vienas iš Lenkijos turizmo bei piligrimystės centrų. Yra Krašto muziejus.

Istorija

Nuo X a. dabartinio miesto vietoje gyvavo prūsų gyvenvietė su pilimi, baltų Kulmo žemės istorinis centras. Nuo XI a. iki XII a. dėl Kulmo kovojo prūsai ir Mazovija (Mozūrija), kurį laiką buvo jos kaštelionijos centras. Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis, vėl užvaldęs Kulmą, 1207 m. padarė jį savo sostine. Per lenkų kovas su prūsais 1217 m. miestas sunaikintas. Konradas, nepajėgdamas įveikti prūsų, 1228 m. Kulmą atidavė Vokiečių ordinui kaip atsparos punktą kovai su prūsais. 1232 m. kryžiuočiai pasistatydino mūro pilį, atkūrė miestą ir pavadino jį Kulmu. 1233 m. privilegija (atnaujinta 1251 m.) Kulmo miestiečiai gavo savivaldos teisę. 1234 m. popiežius Grigalius IX Vokiečių ordinui pripažino teise valdyti Kulmą ir visas užkariaujamas prūsų ir lietuvių žemes. 1251 m. popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė Šv. Petro sosto nuosavybe ir pavedė Kulmo vyskupui Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi.

Dėl kolonistų ir patogaus prekybinio kelio Vysla miestas sparčiai plėtėsi, tapo amatų, prekybos centru. Kulmo teismas tapo aukščiausia teismine instancija visiems Vokiečių ordino miestams. Dėl to Kulme iš Magdeburgo teisės ilgainiui susiklostė Kulmo teisė.

Kulmą, kaip Vokiečių ordino agresijos bazę, 1242 m., 1243 m., 1262 m., 1273 m. puolė prūsai, lietuviai ir jotvingiai. 1230-1250 m. jis buvo svarbiausias Vokiečių ordino miestas, iki 1309 m.- krašto magistro, didžiojo magistro būstinė. Nuo 1282 m. priklausė Hanzos miestų sąjungai. Nuo XV a. vidurio, žlungant Vokiečių ordino valstybei, miesto reikšmė sumenko. Po Trylikos metų karo 1466 m. Torunės taikos sutartimi atiteko Lenkijai. Po 1772 m. Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – Prūsijos karalystės miestas.

Nuo 1473 m. veikė garsi mokykla, 1692 m. pertvarkyta į akademiją. XIX a. vyko germanizacija, bet reiškėsi ir lenkų tautinis atgimimas, buvo keli jų kultūriniai centrai, veikė gimnazija, ėjo spauda lenkų kalba. Nuo 1883 iki 1991 m. veikė siaurojo geležinkelis linija iki Kornatuvo. Nuo 1902 m. vokiečiai Kulmą įtvirtino, pavertė karine tvirtove. Nuo 1920 m. Kulmas vėl priklausė Lenkijai. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo prijungtas prie Vokietijos, nužudyta apie 5000 Kulmo ir apylinkių gyventojų. Buvo svarbus lenkų antinacinio, o 1945-1949 m.- antikomunistinio pasipriešinimo centras.

Architektūra

Išlikęs viduramžių miesto planas, gotikinė gynybinė siena, statyta XIII a. antrajame dešimtmetyje – XIV a., XV a.-XVI a. rekonstruota. XIII a. pab. pastatyta Rotušė, kuri 1567-1572 m. įgavo vėlyvojo renesanso formas, dabar muziejus. Išlikę barokiniai, klasicistiniai XVII a. – XIX a. pastatai: misionierių seminarija, gyvenamieji namai, kareivinės ir kiti.

Bažnyčios:

* Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, statyta 1280-1320 m.
* Šv. Petro ir Povilo, statyta XIII a.-XIV a.
* Šv. Jokūbo Vyresniojo, statyta XIV a.
* Šventosios Dvasios, statyta 1290, rekonstruota 1311 m.
* Šv. Martyno koplyčia, statyta apie XIV a. vidurį
* Šaričių vienuolyno ansamblis, iki 1429 m. priklausęs cistersams, iki 1821 m. – benediktinams, kurį sudaro:
o Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono bažnyčia, statyta apie 1290-1330 m. su barokinėmis koplyčiomis
o Vienuolyno pastatas, statytas 1267- XIV a., rekonstruotas XVII a. ir 1888-1895 m.

Žmonės

Kulme gimė arba dirbo:

* Heincas Guderianas, Vokietijos karinis veikėjas, karybos teoretikas
* Kurtas Šumacheris, Vokietijos politikas



Kelcai

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Kelcai (lenk. Kielce) – miestas esantis centrinėje Lenkijos dalyje ir turintis 202 609 gyventojų (2006 m.). Nuo 1999 m. miestas yra Švento Kryžiaus vaivadijos sostinė, o 1919–1939 m. ir 1945–1998 m. buvo Kelcų vaivadijos sostinė.

Istorija

Pirmieji gyventojai čia atsikėlė V a. pr. m. e. Maždaug iki VI a. ar VII a. Silnicos upės krantuose gyveno keltai. Juos iš šios teritorijos išstūmė slavai, kurie medžiodami gretimuose miškuose užimdavo vis didesnes teritorijas. Iki XI a. Švento Kryžiaus kalnuose nebuvo nuolat gyvenama, kol atvyko pastovesni medžiotojai prekiaujantys kailiais, mėsa, grūdais ir kitais reikalingais produktais.

XII a. pradžioje naujas atvykėlis vyskupas iš Krokuvos pastatė bažnyčią ir dvarą. 1229 m. Vincentas Kadlubekas pradėjo statyti parapijos mokyklą. 1295 m. Kelcams suteiktos miesto teisės. XIII a. per mongolų invaziją miestas buvo sugriautas, tačiau greitai vėl atstatytas.

Kelcų apylinkės turtingos rūdomis tokiomis kaip varis, geležis, švinas, o taip taip ir klintimis. Dėl to XV a. miestas tapo svarbiu metalurgijos centru. Tuo metu mieste buvo keletas stiklo gamyklų ir ginklų parduotuvių. 1527 m. vyskupas Piotras Tomickis nuliejo varpą bažnyčiai, o tarp 1637 ir 1642 m. šalia turgaus aikštės buvo pastatyti renesanso stiliaus rūmai. Per Švedų tvaną miestas buvo nusiaubtas ir sudegintas švedų. Išliko tik rūmai ir bažnyčia, tačiau miestas vadovaujant vyskupui Andriui Zaluskiui buvo atstatytas.

1761 m. mieste gyveno daugiau kaip 4 000 gyventojų. Per trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalinimą miestas atiteko Austrijai. Napoleono Bonaparto žygio per Europą metu atiteko Prancūzijai. Žlugus Napoleonui, Krokuva laikinai tapo nepriklausomu miestu – respublika (Krokuvos respublika), o Kelcai – vaivadijos centru. Miestas pradėjo greitai augti su naujomis šachtomis, karjerais ir gamyklomis.

1816 m. Kelcuose įkurtas pirmasis Lenkijoje technikos universitetas. 1831 m. ir 1863 m. Lenkijoje įvyko sukilimai prieš Rusų valdžią. Po antrojo buvo uždrausta lenkų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kelcuose buvo suformuoti pirmieji, atskiri nuo Rusijos Lenkų legionai. Pasibaigus karui Lenkija po 123 metų pertraukos atgavo nepriklausomybę, o Kelcai tapo Kelcų vaivadijos centru.

1939 m. Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija užimta Vokietijos. Kelcai tapo svarbiu pasipriešinimo centru. Čia veikė keletas aktyvių pasipriešinimo grupių, o Švento Kryžiaus kalnai tapo aktyvaus partizaninio judėjimo vieta. Antrojo pasaulinio karo metu žuvo nemažai Kelcų gyventojų, kurių dauguma buvo žydai. Šiuo metu Kelcai yra sparčiai besivystantis miestas ir svarbus regiono centras.



Bytomas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Bytomas (lenk. Bytom) – miestas pietų Lenkijoje, Silezijoje, Aukštutinės Silezijos aglomeracijoje, į šiaurės vakarus nuo Katovicų. Miestas įsikūręs Silezijos aukštumoje, prie Bytomkos upės (Odros baseinas). 184,3 tūkst. gyventojų (2008 m.).

Pramonė

Akmens anglių, švino ir cinko rūdos gavyba. Juodoji metalurgija, metalo apdirbimas (lynų, vielos gamyba), mašinų (metalurgijos įmonių, kasyklų įrangos), statybinių medžiagų gamyba, gumos, siuvimo, maisto (mėsos, alaus) pramonė, medžio apdirbimas. Lenkijos MA verslo ir vadybos tyrimų centras. Silezijos technologijų universiteto transporto fakultetas, Silezijos medicinos universiteto padalinys.

Architektūra

Yra neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1253 m., perstatyta XIX a.), barokinė pranciškonų, neogotikinė Šv. Margaritos, neoromantinė Šv. Hiacinto bažnyčios. Neoklasicistiniai operos teatro rūmai (1901 m.).

Istorija

II a. minima Bytomo pilis. 1254 m. gavo miesto teises, augo kaip kalnakasybos ir amatų cetras. Nuo 1335 m. priklausė Čekijai, vėliau Austrijai, Prūsijai.

Sportas

* TS Polonia Bytom – futbolas
* TS Szombierki Bytom – futbolas

Žymūs žmonės

* Grzegorz Gerwazy Gorczycki (1665?-1734), lenkų kompozitorius ir muzikantas
* Paul Habraschka (1897-1969), vokiečių rašytojas ir poetas
* Leo Scheffczyk (1920-2005), vokiečių kardinolas, teologas
* Edward Szymkowiak (1932-1990), lenkų futbolininkas
* Jan Liberda (*1936), lenkų futbolininkas
* Leszek Engelking (*1955), lenkų rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas
* Paul Freier (*1979), vokiečių futbolininkas



Gdynia

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Gdynia (arba Gdynė, lenk. Gdynia) – uostamiestis šiaurės Lenkijoje netoli Gdansko. 253,6 tūkst. gyventojų (2003). Išsidėsčiusi prie Baltijos jūros, Pamario vaivadijoje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis Lenkijos laivų plaukė į Gdanską, tuomet turėjusį laisvojo miesto statusą. Todėl 1924 m. Lenkija, norėdama mažiau priklausyti nuo Vokietijos, ėmė statyti savo uostą Gdynioje, tuo metu buvusioje maža žvejų gyvenviete (1500 gyv.). Jau 1934 m. Gdynia tapo vienu svarbiausių Rytų Europos uostų, galinčių priimti ir vandenyno laivus. 1939 m. rugsėjį, Vokietijai okupavus Lenkiją, Gdynioje gyveno jau 120 tūkst. žmonių, ir vokiečiai ją pervadino Gotenhafen (anksčiau vokiečiai ją vadino Gdingen). Raudonoji armija į miestą įsiveržė 1945 m. kovą.



Sopotas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Sopotas (lenk. Sopot) – miestas šiaurės Lenkijoje, Pomeranijos vaivadijoje, Baltijos pajūryje, prie Gdansko įlankos.

Drauge su Gdansku ir Gdynia sudaro Trimiesčio aglomeraciją. 39,8 tūkst. gyventojų (2006 m.). Pajūrio kurortas. Yra vietinio geležinkelio sistema. Sopote yra ilgiausias Europoje medinis molas (515,5 m), moderniosios architektūros „kreivasis namas“. Mieste vyksta kasmetinis Sopoto dainų festivalis, savo masiškumu Europoje nusileidžiantis tik Eurovizijai.

Istorija

Sopotas įkurtas kaip pajūrio slavų tvirtovė VII a. Pirmą kartą šaltiniuose minimas 1283 m. Nuo XVI a. čia pradėjo kurtis didikų poilsio vilos.

Sportas

Asseco Prokom Sopot – krepšinis

Miestų partnerystė

* Frankentalis, Vokietija
* Raceburgas, Vokietija
* Peterhofas, Rusija
* Karlshamnas, Švedija
* Pajūrio Sautendas, JK
* Nestvedas, Danija
* Aškelonas, Izraelis
* Zakopanė, Lenkija



Torunė

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Torūnė (lenk. Toruń) – miestas Lenkijos šiaurinėje dalyje, prie Vyslos upės. Tai antroji Kujavijos Pamario vaivadijos sostinė (pirmoji – Bydgoščius).

Mieste – 208,4 tūkst. gyventojų (2004 m.). Torūnė – pramoninis miestas, kur išvystyta chemijos(ypač trąšų), tekstilės, prietaisų, baldų, medienos pramonė. Universitetas įkurtas 1945 m..

Torūnės senamiestis yra vienas didžiausių Lenkijoje. Vyslos dešiniajame krante yra taisyklingo vidurinių amžių plano Senamiestis ir Naujamiestis; XIII a. abu apjuosti gynybine siena (su bokštais ir vartais) ir fosa. Architektūros paminklai: Senamiestyje – gotikinė rotušė (XIII-XIV a.), gotikinės bažnyčios, gotikiniai, renesansiniai, barokiniai gyvenamieji namai, puošnūs rūmai; Naujamiestyje – gotikinė bazilikinė šv. Jokūbo bažnyčia (XIV a.). Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vyslos kairiajame krante yra vadinamos Dibovskio pilies (1425 m.) liekanos, barokinės bažnyčios, neorenesansinis vadinamas Artuso kiemas (1891 m.; dabar universitetas), XX a. gyvenamieji namai, visuomeniniai, pramoniniai pastatai. 1997m. senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

Torūnė garsėja N. Koperniko universitetu – šis mokslininkas gimė būtent Torūnėje. Keli kilometrai nuo miesto, Pivnicų kaime (Piwnice), yra didžiausias Centrinėje Europoje radioteleskopas.

Istorija

Miesto pradžia – slavų gyvenvietė. XIII a. jos vietoje kryžiuočiai įkūrė miestą ir pastatė gynybinę pilį. 1233 m. Torūnė gavo miesto teises; buvo Hanzos narė, prekybos centras. 1411 m. čia kryžiuočių ordinas pasirašė taiką su LDK ir Lenkijos karalyste (Torūnės taika). 1454 m. Torūnės gyventojai sukilo prieš kryžiuočius. Po Trylikamečio karo (1454–1466 m.) 1466 m. Torūnės taika Torūnė atiteko Lenkijai. 1793–1807 m. ir 1815–1920 m. valdė Prūsija, Vokietija; 1807–1815 priklausė Varšuvos kunigaikštystei. 1920–1939 m. buvo Pamario vaivadijos centras.



Velička

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Velička (lenk. Wieliczka) – miestas Lenkijoje, Mažosios Lenkijos vaivadijoje, Krokuvos metropolinėje zonoje. Miestą 1290 m. įkūrė kunigaikštis Premislas II. 2006 m. buvo 19 128 gyventojai.

Įkurtas prie garsių druskos kasyklų.

Veličkos druskos kasyklos – druskos kasykla Lenkijoje, Veličkos mieste. Veikė nuo XIII a, viena seniausių druskos kasyklų Europoje. Gavyba sustojo 1996 m. dėl žemų druskos kainų ir užtvindymo. Bendras tunelių ilgis per 300 km, jie pasiekia 327 m gylį.

Įrengtas 3,5 km maršrutas turistam. 2006 m. kasyklą aplankė daugiau nei milijonas turistų.



Zakopanė

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Zakopanė – miestas pietų Lenkijoje, Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Miestas tituluojamas Lenkijos žiemos sostine.

Geografinė padėtis

Zakopanė įsikūrusi ilgame slėnyje Tatrų kalnuose, prie Gubaluvkos kalno (lenk. Gubałówka). Tai Lenkijos slidinėjimo centras. Į Zakopanę žiemą suvažiuoja daug turistų. Čia yra ir kalnų slidinėjimo kurortai Kasprowy Wierch, Nosal ir Gubałówka. Tai aukščiausiai virš jūros lygio esantis Lenkijos miestas – jis yra maždaug kilometro aukštyje.

Sportas

Zakopanėje vyksta kalnų slidinėjimo, biatlono ir Šuolių su slidėmis Pasaulio taurės varžybos.

Turizmas

Zakopanėje yra kalnų slidinėjimo bei pasivaikščiojimo po kalnus trasos. Zakopanėje gaminami vietiniai sūriai iš avių pieno.



Osvencimas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Osvencimas (lenk. Oświęcim; arba Aušvicas, vok. Auschwitz) – miestas Mažosios Lenkijos vaivadijoje, 50 km į vakarus nuo Krokuvos. 41,7 tūkst. gyventojų (2003). Koncentracijos stovyklos muziejus.

Istorija

Minimas nuo 1117 metų.

1940 m. kovo 27 d. H. Himlerio įsakymu Osvencime pradėta statyti Aušvico koncentracijos stovykla, viena pačių didžiausių. Manoma, kad per II pasaulinį karą čia nužudyta 1,1 mln. žmonių, daugiausia žydų.



Lodzė

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Lodzė (lenk. Łódź) – antras pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestas, Lodzės vaivadijos sostinė. Gyventojų – 767 tūkst. žmonių (2006 m. duomenys). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1332 m. Sparčiai pradėjo augti XIX amžiuje, stiprėjant tekstilės pramonei. Lodzėje ir jos apylinkėse pagaminama apie 1/2 Lenkijos tekstilės gaminių.

Lietuviai

XIX a. pab.- XX a. pr. mieste gyveno lietuvių – mokytojų ir darbininkų. 1899-1923 m. Lodzės mokyklose dėstė chorvedys Vincas Bacevičius, kurio vaikai Kęstutis Bacevičius, Vytautas Bacevičius, Gražina Bacevič taip pat tapo žinomais muzikais. Nuo 1959 m. Lodzės operos teatre dainavo J. Petraškevičiūtė. 1966-67 m. trumpai veikė Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos Lodzės skyrius.

Miestų partnerystė

* Bareiras, Portugalija
* Chemnicas, Vokietija
* Ivanovas, Rusija
* Kaliningradas, Rusija
* Lionas, Prancūzija
* Minskas, Baltarusija
* Mursija, Ispanija
* Odesa, Ukraina
* Örebro, Švedija
* Puebla, Meksika
* Rustavis, Gruzija
* Štutgartas, Vokietija
* Segedas, Rumunija
* Tamperė, Suomija
* Tel Avivas, Izraelis
* Tiandzinas, Kinija
* Vilnius, Lietuva



Malborkas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Malborkas (lenk. Malbork, vok. Marienburg) yra miestas šiaurinėje Lenkijoje, Pamario vaivadijoje prie Nogato upės. Malborko pavieto sostinė. 41 000 gyventojų (2001 m.).

Pilies istorija

Miesto įkūrimas susijęs su Marienburgo pilies įkūrimu. 1286 m. suteiktos miesto teisės. 1309 – 1457 m. Marienburge buvo Teutonų ordino Didžiojo magistro rezidencija ir ordino valstybės sostinė.

Po karo senamiestis sunaikintas, iš turistinių įžymybių liko tik pilis.



Poznanė

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Poznanė (lenk. Poznań) – miestas vakarinėje Lenkijoje, prie Vartos upės, Didžiosios Lenkijos vaivadijos sostinė. 570,4 tūkst. gyventojų (2007). Regiono komercinis, kultūrinis ir susisiekimo centras. Yra tarptautinis oro uostas, miestu važinėja tramvajai. Išvystyta mašinų, maisto, gumos, parfumerijos, stiklo, lengvoji pramonė. Medicinos akademija, keletas teatrų (tarp jų ir operos, kuriame dainavo ir žinomas Lietuvos bosas Liudas Mikalauskas).

Poznanėje kasmet vyksta tarptautinės mugės. Yra nacionalinis muziejus, archeologijos muziejus, kelios gotikinės bažnyčios (tarp jų ir XIII–XV a. katedra), renesanso stiliaus rotušė (XIII–XVI a.), XVI–XIX a. namai. Miesto centro puošmena – 2003 m. atnaujintas Senasis bravoras.

Istorija

Poznanė – seniausias Didžiosios Lenkijos miestas. Nuo 966 m. pirmos Lenkijos katalikų vyskupystės centras. X–XI a. buvo Lenkijos kunigaikščių rezidencija. Mieste ilgą laiką gyveno Poznanės ir Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių. 1815 m. tapo į Prūsijos sudėtį įėjusios Poznanės didžiosios kunigaikštystės centru. Po Poznanės sukilimo, įvykusio 1918–1919 m., įėjo į suvienytos Lenkijos valstybės sudėtį.

Lietuviai

Britų karių kapinėse palaidotas Pasipriešinimo hitlerininkams dalyvis karo lakūnas iš Lietuvos Romualdas Marcinkus. 2009 m. lapkričio 12 d., dalyvaujant krašto apsaugos viceministro Vytauto Umbraso vadovaujamai delegacijai, Tautų sandraugos karių kapų komisija jam atidengė paminklą. [1]

Nuo 1919 m. mieste veikia universitetas, dabar vadinamas Adomo Mickevičiaus v. universitetu. Nuo pat įkurimo šioje aukštojoje mokykloje buvo skaitomas lietuvių kalbos kursas (lektorius dr. Juzefas Lengovskis). 1956 m. įkurta Baltų filologijos katedra, kuriai ilgus metus vadovavo buvęs Vilniaus universiteto Humanitarinio fakulteto dekanas prof. Janas Otrembskis. Jam mirus, katedros vedėju buvo kitas žinomas kalbininkas Česlovas Kudzinovičius. Šių dviejų mokslininkų pastangomis 1958 m. Poznanėje buvo išleista Britų muziejuje saugoma Samuelio Boguslavo Chilinskio versta lietuviška Biblija. Nuo 1988 m. Poznanės A. Mickevičiaus universiteto Kalbotyros institute pradėjo veikti Baltų kalbų skyrius, kuriame studijuoja keletas studentų. [2] Universitete dėstė žinomi Lietuvos filologai dr.Pranas Gražys ir dr.Kazimieras Juozas Ambrasas, bibliotekoje saugomas Kazimiero Kristupo Daukšos 1836–1844 m. surinkto lietuvių–lenkų kalbų žodyno rankraštis, taip pat Tilžės Lietuvių literatūros draugijos rinkiniai.



Seinai

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Seinai (lenk. Sejny) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, prie sienos su Lietuva. Išsidėstę rytiniame Suvalkų ežeryno krašte, prie Seinos upės (Juodosios Ančios intakas).

Švietimas

Jau XVIII-XIX a. Seinuose vekė domininkonų vienuolyno mokykla. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1647 m. vienuoliai buvo mokomi filosofijos, o nuo 1699 m. buvo dėstoma ir teologija. Atskirai buvo mokomi pasauliečiai – jiems skirta mokykla veikė jau 1768 m., o 1777 m. joje mokėsi 24 mokiniai, tarp jų 20 valstiečių vaikų. 1796 m. domininkonai miestelyje atidarė mokyklą, kurioje buvo galima įsigyti vidurinį išsilavinimą. Joje trys mokytojai mokė 49 vaikus (1798 m. duomenys). Po kelių metų veiklos mokyklos nebeliko, o 1804 metais buvo uždarytas ir pats vienuolynas.

1809 m. iš Lomžos perkeliamas licėjus, bet jis išsilaikė tik aštuonerius metus. Licėjaus auklėtinis prelatas Bonaventūra Butkevičius jį įvardino kaip vieną geriausiu visoje vaivadijoje. 1817 metais Povilas Chšanovskis įkuria naują mokyklą, kuriai vėliau buvo suteiktas vaivadijos mokyklos titulas. Mokyklą 1832 m. baigė rašytojas ir kunigas Antanas Tatarė. 1834 m. jai suteikiamos gimnazijos teisės, o 1839 m. ji perkeliama į Suvalkus. Gimnaziją Seinuose dar spėjo baigti būsimas botanikas Jurgis Aleksandravičius. Vėliau Seinuose veikė triklasė pradinė mokykla, kurioje kurį laiką mokytojavo Juozas Kairiūkštis. Mokyklos absolventai turėjo išskirtinę teisę po jos baigimo stoti į Seinų kunigų seminariją. Per visą seminarijos istoriją joje mokslus tęsė net 69 Seinų mokyklų auklėtiniai.

1918 m. atidaroma lietuviška „Žiburio“ gimnazija (direktorius kunigas Dr.Jonas Totoraitis). 1919 metų balandy įkuriama lietuviška Seinų mergaičių „Žiburio gimnazija. Tų pačių metų rudenį, pasikeitus valdžiai, abi gimnazijos uždarytos. Toks pat likimas ištiko ir pradinę mokyklą.

Tarpukaryje buvusio vienuolyno patalpose veikė gimnazija. Šiuo metu Seinų ir aplinkinių gyvenviečių jaunimas turi galimybę mokytis Pagrindinėje mokykloje, Gimnazijoje ir Technikos-žemės ūkio mokykloje.

2005 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti lietuviški: darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Lapkričio 4 d. šios švietimo įstaigos pavadintos „Žiburio“ vardu.

Kultūra

Mieste veikia valsčiaus kultūros namai. Žinomi kolektyvai: kabaretas A jednak, šiuolaikinio šokio ansamblis Kometas, jaunimo šokių ansamblis Nastoblatki, jaunimo teatro mėgėjų grupė. Visuomeninis kultūros susivienijimas Sejny, šokio teatras Cień, folkloro ansamblis Zalesie, liaudiško meno ansambliai Sejny ir Mlody Sejny, teatras Mlody.

Toli už valsčiaus ir vaivadijos ribų žinomas kultūros centras „Pogranicze“ („Paribys“).

Žiniasklaida

Yra leidžiami savaitraštis Przegląd Sejneński, žurnalas Krasnogruda; dirba televizijos laidų redakcija Wieści Sejneńskie.

Lietuviai

Seinai ir jų apylinkės pasižymi didele lietuvių tautine mažuma (iki 30 proc.), čia yra didžiausia Lenkijoje lietuvių draugija. Veikia lietuvių konsulatas ir mokykla. Vietos lietuviai yra iki šiol nuolatos nutautinami. Po pirmojo pasaulinio karo lietuviai sudarė apie 80 proc. Seinų gyventojų. Po lenkų okupacijos 1919 m. buvo naikinamos lietuvių organizacijos.

Išlikę yra tai įrodantys gausūs rašytiniai paliudijimai. Seinuose lenkų sunaikintos lietuviškos kultūrinės organizacijos: „Žiburio“ draugija (500 narių), „Pavasario“ kuopa (215), „Blaivybės“ draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija „Lyra“ (30), Lietuvių katalikų moterų sąjunga (20), „Artojo“ kooperatyvas (120)-iš viso 9 draugijos, vienijusios 1300 žmonių. Uždarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas (223 mokiniai), pradžios mokyklą (75 vaikai), visos laikraščių redakcijos, spaustuvė, skaitykla, lietuvių vaikų prieglaudos turtas perduotas lenkų vaikų prieglaudai, uždraudė gatvėse kalbėti lietuviškai, 1919 rugsėjį konfiskavo lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlių knygas. Buvo represuoti atskiri asmenys, mokytojai, kunigai, valdininkai. Tais pačiais metais uždarytos ir lietuvių pradžios mokyklos Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Skarkiškėse, Klevuose, Ramoniškėse, Dusnyčioje, Burbiškėse, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Galiniuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, S. Ramonuose, Graužuose.

1919 m. spalio 2-osios naktį policija ir kariuomenė, apsupusi Seinų dvasinės seminarijos pastatą, per Trumpalio kaimą deportavo į Lietuvą čionykščius dėstytojus ir klierikus lietuvius. Todėl santykiai tarp lietuvių ir lenkų Seinuose tuomet buvo taip įtempti ir todėl šias netektis lietuviai prisimena iki šių dienų kaip akivaizdžią skriaudą. 1919 m. įvykiai Sūduvoje nulėmė tolesnį skaudų šio etninio lietuvių krašto likimą.

Seinų apylinkės šnektą nagrinėjo Voiciechas Smočinskis 1972 m. Perkeltas į Seinus rezidentu kunigas Juozas Montvila padėjo spausdinti lietuviškus laikraščius „Vadovas“, „Šaltinėlis“, „Spindulys“. Bažnyčioje kunigavo ir Povilas Stakauskas (1887-1919), 1912 m. Seinuose išleidęs elementorių „Skaityk, vaikeli!“. 1980 m. kunigas salezietis Pranas Gavėnas apsilankė Seinų bazilikoje ir, kai jam neleido celebruoti šv. Mišias lietuviškai, parašė apie tai Romos popiežiui. Laišką, kad Lenkijos lietuviai Seinuose negali melstis lietuviškai, išspausdino ir Kanados laikraštis „Tėviškės žiburiai“.

Žymūs žmonės

* Juozas Ablamavičius – 1863 m. sukilimo dalyvis, Tautinės Vyriausybės atstovybės Paryžiuje sekretorius;
* Jokūbas Bachrachas (1824 – 1896) – litvakų rabinas ir judaizmo apologetas;
* Ašeras Beras (? – 1897) – raižytojas, mechanikos dėsnių atradėjas;
* Kšyštofas Buchovskis (g. 1969 m.) – istorijos mokslų daktaras, Balstogės universiteto profesorius;
* Zbignevas Cinkutis (1938 – 1987) – Lenkijos aktorius, režisierius ir pedagogas;
* Ona Dokalskaitė-Paškevičienė (1912 – 1999) – JAV tapytoja;
* Ježis Ignatovičius (1914 – 1997) – Lenkijos teisininkas, habilituotas mokslų daktaras ir profesorius;
* Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896 – 1984) – Lietuvos dailėtyrininkė, etnografė ir dailininkė;
* Jonas Kairiūkštis (1896 – 1957) – Lietuvos akademikas, gydytojas terapeutas ir farmakologas;
* Vytautas Kairiūkštis (1890 – 1961) – Lietuvos tapytojas, pedagogas ir dailėtyrininkas;
* Petras Krakauskas (g. 1957 m.) – Lenkijos futbolininkas, žinomas Farerų salų futbolo klubų treneris;
* Henrikas Kučiniskis (1909 – 1991) – Lenkijos akademikas, chemijos mokslų daktaras ir profesorius;
* Petras Maksimavičius (g. 1970 m.) – Lenkijos ir pasaulio lietuvių visuomenės veikėjas;
* Piotras Markievičius (g. 1973 m.) – įžymus Lenkijos irkluotojas;
* Aleksandras Milaševičius-Ruonis (1906 – 1949) – Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas;
* Tuvie Pinkas Šapiro (1845 – 1924) – litvakų rašytojas ir pedagogas;
* Izraelis Šapiro (1882 – 1957) – orientalistas ir litvakų bibliografas;
* Sara Šner-Nišmit (1913 – 2008) – litvakų kilmės Izraelio rašytoja;
* Ježis Šrednickis (1930 – 2007) – Lenkijos tapytojas;

Pramonė

Stambiausia miesto įmonė – pieno kombinatas Sejnmlek su sūrine ir pieno miltelių cechu. Veikia degtinės gamykla ir kelios medžio apdirbimo įmonėlės.



Liubava

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Liubava (lenk. Lubawa, vok. Löbau) – miestas šiaurės Lenkijoje (Varmijos Mozūrų vaivadija‎, Ylavos pavietas), istorinės Liubavos žemės sostinė, dab. Liubavos valsčiaus centras. 9417 gyventojų (2007 m.)

Istorija

Pirmosios rašytinės žinios apie Liubavos žemę siekia 1216 m. sausio 18 d., kai popiežius Inocentas III savo laišku patvirtino, kad Kristijonas Olyvietis skiriamas vyskupu žemėse, kurias bažnyčiai dovanojo pasikrikštyjęs prūsų genties vitingas Survabunas. Nuo 1257 m. Liubava ir jos apylinkės tapo Kulmo vyskupo valda. Vyskupai Liubavoje pasistatydino pilį, tapusią jų rezidencija. 1269 m. pilį ir miestelį sudegino prūsai sudūviai. tačiau turtingi miestelėnai Liubavą greitai atstatė. Įvertindamas šį darbą Kulmo vyskupas Hermanas iš Tryznos suteikė miestui privilegiją. 1326 m. balandžio 13 d. vyskupas Otonas patvirtino privilegiją Kulmo teisės pagrindu ir suteikė teisę rinkti savivaldybės tarybą. 1440 m. miestas pritarė Prūsijos miestų sąjungai kovoje prieš Vokiečių ordiną, o nuo Torūnės taikos priklausė Lenkijai. 1772 m. Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas Liubavą vėl padarė Prūsijos karalystės miestu. Pradėjo vystytis prekyba ir amatai, tačiau karai ir gaisrai nusmukdė miestą. Nuo 1774 m. Liubavoje įkurdintas Prūsijos kariuomenės garnizonas, apylinkėse prasidėjo germanizacija. Buvo atkelti vokiečiai liuteronai. 1807 m. vasario 7 d. Tilžės taika Liubavos žemę priskyrė Varšuvos kunigaikštystės valdoms. Tačiau Napoleono karų nualintą miestą užplūdo pabėgėliai vokiečiai, dėl to sustiprėjo tautinė neapykanta. Liubava tapo vienu iš lenkų patriotizmo ir tautinio identiteto paieškos centrų. Patriotizmas ypač pasireiškė per 1863 m. sukilimą.

1920 m. Versalio sutartis Liubavą vėl grąžino Lenkijai, tačiau miestelis liko žemės ūkio paslaugų centru, stambesnės pramonės jame nebuvo. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai sunaikino miestelio žydus, nukentėjo ir nemažai lenkų. Tačiau karo pabaigoje per miestelį praėjęs Antrasis Baltarusijos frontas subombardavo ir sudegino 80 % miestelio pastatų. Išliko tik viduramžiais statyti dvasinės architektūros pastatai.

Žmonės

1535-1539 m. Liubavoje gyveno astronomas Mikalojus Kopernikas. Liubavą išgarsino mokslininkas ir poetas Teofilis Ručinskis, mieste gimė kunigas ir poetas Janušas Pasierbas, poetai Tomašas Reichas ir Arturas Šymčykas.

Transportas

Per Liubavą eina automobiliniai keliai:

* DK15 – Olštynas-Ostruda-Liubava-Brodnica-Torūnė-Gnieznas-Krotošynas-Vroclavas
* DW541 – Lidzbarkas-Žurominas
* DW537 – Olštynekas

Architektūra

Liubavos pasididžiavimas – išlikęs arba atstatytas senamiestis, kuriame yra:

* Parapinė Šv. Onos bažnyčia, statyta 1330 m. Prie parapijos veikia Liubavos žemės muziejus.
* Medinė Šv. Barboros parapijos bažnyčia, statyta 1673 m.
* Bernardinų vienuolynas su parapijos bažnyčia, statyta 1603-1608 m.
* Gynybinės miesto sienos liekanos.
* Miesto Šv. Jurgio ligoninės kompleksas, statytas XIX a.



Liublinas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Liublinas (lenk. Lublin) – miestas pietryčių Lenkijoje, Liublino vaivadijos administracinis centras. 358,1 tūkst. gyventojų (2003). Geležinkelio mazgas ir pramonės centras. Išvystyta automobilių, žemės ūkio reikmenų, chemikalų gamyba, maisto perdirbimas. Liublino katalikiškasis universitetas įkurtas 1918 m., pakartotinai – 1944 m. ir pervadintas Marijos Sklodovskos-Kiuri universitetu. Stovi XVI a. katedra, XIV a. rotušė (perstatyta 1787 m.), pilis, kurioje Lietuvos ir Lenkijos bajorai prisiekė būti ištikimais naujai sukurtai Abiejų Tautų Respublikai – buvo sudaryta Liublino unija.

Istorija

Liublinas – vienas seniausių Lenkijos miestų. 1474 m. jis tapo srities centru, nuo 1578 m. – tribunolo būstinė. 1569 m. jame pasirašyta Liublino unija. 1795 m. miestas pateko Austrijos, o 1815 m. (po Vienos kongreso) – Rusijos valdžion. 1918 m. jame buvo laikinoji Lenkijos socialistų vyriausybė. 1941 m. nacių Vokietija Liublino priemiestyje Maidaneke (Majdanek) įrengė koncentracijos stovyklą.



Vroclavas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Vroclavas (Wrocław) – miestas pietvakarių Lenkijoje, Žemutinės Silezijos vaivadijos sostinė. 644 tūkst. gyventojų (1992). Išsidėstęs prie Odros (Oderio) upės. Išvystyta mašinų gamyba, chemijos, lengvoji, medienos, maisto pramonė. Yra universitetas, keletas mokslo institutų, Lenkijos mokslų akademijos leidykla ir biblioteka. Operos teatras, Silezijos muziejus, architektūros muziejus, rotušė (XIII-XVI a.), gotikinio stiliaus bažnyčios ir kiti pastatai.

Istorija

Minimas nuo X amžiaus. Tai pagrindinis Silezijos regiono miestas, iki 1945 metų priklausė Vokietijai ir vadinosi Breslau.

2006 m. Vroclavo Šimtmetinė salė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuviai

Kartu su lenkų repatrijantais po Antrojo pasaulinio karo mieste apsigyveno ir lietuviai. Nuo 1957 m., Vytauto Markevičiaus ir Česlovo Bankausko sukviesti, jie retkarčiais susirinkdavo, 1962 m. gegužės 2 d. užregistruota LVKD Vroclavo skyrius. Pirmuosiuose susirinkimuose dalyvaudavo apie 20 tautiečių, o kai nuo 1964 m. skyrius ėmė nuomotis patalpas, narių padaugėjo. 1965-70 m. susikūrė dainų ir šokių ansamblis Vilnelė, kuriame įvairiu laiku repetavo lietuvių ir lenkų saviveiklininkai: 27 daininkai ir 126 šokėjai. Skyriaus patalpose veikė biblioteka, savo fonduose 1965 m. turėjusi apie 500 knygų. Vykdavo lietuvių kalbos kursai (vadovai Anastazija Damrauskienė, Stasys Žvirėla, Pranas Šarlonas). Nuo 1970 m. su miesto asdministracijos pagalba pradėtas leisti biuletenis Vroclavo lietuvis, išėjo keletas numerių. Nuo 1972 m. Vroclave reguliariai buvo aukojamos lietuviškos mišios, lietuvių išeivių kapelionais buvo kunigai A.Rūkšta ir A. Jurkevičius. Kartu švenčiami Vasario 16 d. minėjimai, vadinami cepelinų baliais. Vėliau LVKD skyriaus veikla ėmė gęsti



Krokuva

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Krokuva (lenkiškai Kraków) yra Mažosios Lenkijos vaivadijos administracinis centras, išsidėstęs Vyslos aukštupyje pietų Lenkijoje. Krokuva yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas po Varšuvos ir Lodzės, pramonės, mokslo ir kultūros centras. Nuo 1038 m. iki 1596 m. Krokuva buvo Lenkijos sostine, nuo 1846 m. iki 1918 m. Krokuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine.

Tradiciškai Krokuva laikoma vienu svarbiausių Lenkijos mokslo, kultūros ir meno centru. Seniausias Lenkijoje Jogailos universitetas, kurį įkūrė Kazimieras III Didysis. 1978 m. Krokuvos istorinis centras, apimantis Senamiestį, Kazimiežo kvartalą ir Vavelio pilį, buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Miestas palaiko partnerystės ryšius su Vilniumi. Krokuvoje veikia Lietuvos Respublikos garbės konsulatas (konsulas Janas Vidackis).

Priešistorė ir viduramžiai

Arheologiniai radiniai liudija, kad gyvenvietė dabartinės Vavelio kalvos vietoje buvo įkurta dar akmens amžiuje.[1] Krokuvos apylinkėse nuo priešistorinių laikų buvo kasama druska.

V a. Krokuvos apylinkėse apsigyveno vakarų slavų vyslėnų gentis. Krokuvos istorija prasideda prieš susikuriant Lenkijos valstybei, kai šis miestas buvo vyslėnų genties sostine. Pagal legendą Vavelio kalvoje gyvenęs slibinas, kurį nugalėjo genties kunigaikštis Krakas. Prieš jį daugelis riterių bandę nužudyti slibiną, bet nesėkmingai; Krakas pavaišinęs slibiną užnuodytais pusryčiais ir taip įveikęs.

IX a. Krokuva greičiausiai dalinai priklausė Didžiajai Moravijai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 966 m., kai žydų keliautojas Abrahamas ben Jakobas aprašė Krokuvą kaip svarbų prekybos centrą.

X a. pabaigoje miestas tapo svarbiausiu Piastų dinastijos valdų prekybos centru. Pradėti statyti mūriniai pastatai, įskaitant Vavelio pilį, romanines bažnyčias, katedrą ir baziliką. 1241, 1259 ir 1287 m. totorių įsiveržimų metu miestas buvo beveik visiškai sugriautas.[2] Miestas buvo atstatytas ir 1257 m. jam suteiktos Magdeburgo teisės, suteikusios miestiečiams mokesčių ir prekybos lengvatų.[3] Lenkijos susiskaldymo laikotarpiu mieste įsikūrė daug vokiečių. Jausdami savo reikšmę ir tikėdamiesi Silezijos kunigaikščių palaikymo Krokuvos vokiečiai 1311 m. sukilo prieš karalių Vladislavą Lokietką, bet buvo numalšinti ir nubausti atimant lengvatas ir privilegijas.

Sostinė

Vladislavas Lokietka 1313 m. Krokuvoje įkūrė savo rezidenciją (vietoje Gniezno) ir karūnuojasi. Didelę reikšmę miestas įgavo 1364 m. Kazimierui III-ajam įkūrus Krokuvos universitetą.[4] Kazimieras Didysis pastatė mieste ir kitų pastatų bei skatino amatus bei prekybą.

1386 m. vasario 14 d. Krokuvoje buvo pakrikštytas Jogaila bei surengtos jo ir Jadvygos vestuvės. Valdant Jogailaičių dinastijai (1386–1572) miestas augo. Galingos valstybės sostinė ir Hanzos sąjungos narys, miestas traukė amatininkus, verslus ir gildijas, klestėjo menai ir mokslas.[5] Gyventojų skaičius išaugo iki 100 tūkst.

1572 metais mirė paskutinis Jogailaitis valdovas Žygimantas Augustas. Abiejų Tautų Respublikos sostas atiteko Henrikui Valua, o vėliau kitiems valdovams iš užsienio. Miesto reikšmė menko, ypač po nusiaubimo švedų tvano metu ir maro, kuris nusinešė 20 000 miesiečių gyvybių. 1609 metais Zigmantas Vaza galutinai persikėlė į naująją sostinę, tačiau karūnacijos tebevykdavo Krokuvoje.

XVII – XIX amžius

XVIII a. nuo epidemijų, gaisrų, ir švedų puldinėjimų ėmė skursti. Po to jame ne kartą plėšikavo švedai, prūsai ir rusai. 1787 m. Krokuvoje bebuvo 9,5 tūkst. gyventojų.

Po 1795 metų išnykus Abiejų Tautų Respublikai, Krokuvos likimas buvo labai permainingas. Iš pradžių Krokuva įėjo į Austrijos imperijos sudėtį, kur buvo įjungta kaip Galicijos dalis. 1809 m. Napoleonas atkūrė Lenkijos valstybingumą, įkurdamas Varšuvos kunigaikštystę. Krokuva, kartu su Galicija, tapo šios valstybės miestu.

1815 m. po Vienos kongreso Krokuva tapo Laisvuoju Krokuvos miestu, kuris turėjo didžiulę savivaldą. Jo teritorija apėmė 1220 km² su 140 tūkst. gyventojų. Šiuo laikotarpiu miestas ėmė atsigauti po anksčiau patirtų sukrėtimų. 1846 m. po Krokuvoje vykusių sukilimų, Habsburgų monarchija aneksavo miestą. Jis buvo pervardintas Didžiąja Krokuvos Kunigaikštyste ir tapo sudėtine Austrijos imperijos dalimi. Nepaisant aneksijos, Krokuva tapo svarbiu kultūriniu centru ir lenkų tautinio atgimimo vieta, dar žinoma kaip Lenkijos Atėnai.

Lenkijos miestas

Nuo 1918 m. Krokuva vėl priklausė Lenkijai.

1939-1945 m. miestą okupavo Vokietija. Operacijoje, pavadintoje „Sonderaktion Krakau“, daugiau kaip 180 universiteto profesorių ir dėstytojų buvo suimti ir nusiųsti į „Sachsenhausen“ ir „Dachau“ koncentracijos stovyklas. Žydai buvo apgyvendinti gete ir vėliau nužudyti ar nusiųsti į „Płaszów“ ir „Oświęcim“ koncentracijos stovyklas.

Geografija

Administracinis suskirstymas

Administraciškai nuo 1990 m. Krokuva suskirstyta į 18 apylinkių:

* I. Stare Miasto (Senamiestis)
* II. Grzegórzki
* III. Prądnik Czerwony
* IV. Prądnik Biały
* V. Krowodrza
* VI. Bronowice
* VII. Zwierzyniec
* VIII. Dębniki
* IX. Łagiewniki-Borek Fałęcki
* X. Swoszowice
* XI. Podgórze Duchackie
* XII. Bieżanów-Prokocim
* XIII. Podgórze
* XIV. Czyżyny
* XV. Mistrzejowice
* XVI. Bieńczyce
* XVII. Wzgórza Krzesławickie
* XVIII. Nowa Huta

Klimatas

Krokuva yra išsidėsčiusi ant atlantinio ir kontinentinio klimato zonų ribos. Orai priklauso nuo vyraujančių vėjų krypties. Vakarų vėjai (~40 %) dažniausiai vasarą atneša drėgną orą su lietumi, o rytų vėjai (~22 %), ypač žiemą, atneša sausus ir labai šaltus orus. Vidutinis vėjo greitis yra 11 km/h.

Vidutinė temperatūra sausio mėn. yra apie −2 °C, tačiau pakankamai dažni šalčiai iki −20 °C. Vidutinė liepos temperatūra yra +19 °C, tačiau kartais temperatūra gali siekti iki +35 °C. Bendrai paros metu temperatūra svyruoja nedaug.

Ypač karštomis vasaros dienomis pasitaiko audrų su perkūnija. Paskutiniais metais ekstremalių orų reiškinių regione padaugėjo, pvz., liūtis, kurios metu iškrenta 50 l/m² ar net nedideli viesulai. 2003 m. buvo stebimi dulkių sūkuriai.

Įžymybės

Miestą sudaro centrinė dalis ir 7 priemiesčiai. Krokuvoje yra XV a. tvirtovės likučiai, 39 bažnyčios, daug varpinių, 25 vienuolynai, 7 sinagogos. Vavelyje yra lenkų karalių, vyskupų ir didvyrių laidojimo vieta. Gotikinė šv. Marijos bazilika, šv. Onos bažnyčia su Koperniko kapu. Didelė XIII a. pilis, Lenkijos karalių rezidencija. Joje yra nacionalinis muziejus, kuriame saugomi J. Mateikos, Semigradskio ir kt. dailininkų kūriniai; technikos ir pramonės muziejus, arkivyskupo rūmai. Universiteto pastatas, kuriame įsikūrusi ir mokslų akademija. Jogailos biblioteka su 300 000 knygų ir 5000 rankraščių. Čartoriskių muziejus.

Studijuoti galima ne tik universitete, bet ir kunigų seminarijoje, konservatorijoje, Menų akademijoje. Turistai skuba pamatyti Arkivyskupų rūmus, pro kurių popiežiaus langelį tikintiesiems mojavo Jonas Paulius II. Lietuviai noriai aplanko Žalgirio mūšio paminklą, kuriame pavaizduotas ir Ldk Vytautas su kardu bei jo karys su ietimi rankose.

Lietuviai

Viena pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Krokuvoje, buvo Ldk Gedimino duktė Aldona, ištekėjusi už Lenkijos karaliaus Vladislovo I sūnaus Kazimiero III Didžiojo. 1386 m. Lenkijos karaliumi čia buvo vainikuotas Ldk Jogaila. Nuo pat universiteto įkūrimo jame studijavo ir Lietuvos bajorų vaikai, kitų visuomenės sluoksnių atstovai. XVI a. jame mokėsi lietuviškos raštijos kūrėjai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. 1885 m. Krokuvos Mokslų akademijos nariu koresondentu buvo išrinktas archeologas Tadas Daugirdas. Kai XX a. pradžioje lietuvių studentų pagausėjo, jie įkūrė savišalpos draugiją „Parama“. Atvykeliai iš lietuviškų gubernijų ypač noriai rinkosi studijas Krokuvos Menų akademijoje, kurioje profesinių žinių siekė skulptoriai Petras Rimša ir Kazimieras Ulianskis, tapytojai Justinas Vienožinskis, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis bei kiti. 1908 m. Jogailos universitete kalbotyrą studijavo Kleofas Jurgelionis. Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma lietuvių iš miesto išvažiavo ir tautiečių susitikimai nutrūko ilgiems dešimtmečiams. XX a. pabaigoje į universitetą dėstyti lietuvių kalbą atvyko lituanistė Greta Lemanaitė-Deprati.

Jos ir Lietuvos ambasados darbuotojų pastangų dėka 2008 m. lapkričio 26-29 dienomis Krokuvoje įvyko pirmosios Lietuvos dienos, kurių metu pristatyta šalies istorija, dabartis; kultūra, menas ir literatūra.[6] Universitete sėkmingai veikia Lenkų-lietuvių akademija – organizacija, siekianti dviejų šalių akademinių sluoksnių glaudesnio bendradarbiavimo.

Krokuvos lietuvių draugija “Rūta”

1904 m. vasario 27 d. buvo įkurta Krokuvos lietuvių draugija „Rūta“, žadinusi tautinę savimonę ir skatinusi kultūrinį bendradarbiavimą su Lietuva. Draugijos vadovais buvo universiteto profesoriai Janas Razvadovskis (dėstė lietuvių kalbą šioje aukštojoje mokykloje) ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, sekretoriumi Adomas Varnas. Nariais buvo mieste studijavę Jurgis Baltrušaitis, Liudas Vailionis, Antanas Didžiulis, Aloiza Paškievič-Kairienė, Vladas Kairiūkštis, Pranas Mažylis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis, Kazimieras Ulianskis, Petras Rimša, Justinas Vienožinskis, ir kt. Draugijos įstatai buvo parašyti dviem kalbom: lietuvių ir lenkų; šios kalbos buvo naudojamos ir susirinkimų metu. „Rūta“ rengė literatūros vakarus, organizuodavo lietuvių susirinkimus, kuriuose buvo skaitomi referatai. Apie jos veiklą dažnokai rašydavo laikraštis „Czas“. Visuomenės susidomėjimas lietuviška tematika augo. 1908 m. Krokuvoje buvo išleistas pieštų lietuviškų stogastulpių ir kryžių albumas. Jo autorius dailininkas Francišekas Kšivda-Polkovskis liaudies drožėjų kūrinius perpiešė kelionės po Ukmergės ir Zarasų apylinkes metu. 1907 m. draugija išleido pirmąjį lietuvišką literatūrinį almanachą „Gabija“. Įžanga šiam leidiniu parašė Jonas Basanavičius.

Pamažu „Rūtoje“ prasidėjo trintis tarp vieningos (unijinės) lietuvių-lenkų valstybės šalininkų ir norinčių, kad Lietuva žengtų savarankiškesniu keliu. Pradėjo trūkti ir finansų organizuojamiems renginiams, draugijos veikla ėmė slopti. Kai 1907 m. į Krokuvą atvažiavo lietuvių visuomenės veikėjas Juozas Gabrys-Paršaitis, praktinės veiklos jis nebepastebėjo. Susidomėjimą Lietuva dar bandė palaikyti Juozapas Albinas Herbačiauskas, 1911–1924 m. universitete dėstęs lietuvių kalbą.



Varšuva

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Varšuva (lenk. Warszawa) – Lenkijos sostinė ir didžiausias miestas. 1,65 mln. gyventojų (2005). Miestas įsikūręs centrinėje Lenkijoje, Mazovijoje, prie Vyslos upės. Mokslinis, kultūrinis, politinis ir ūkinis centras. Varšuvoje yra Lenkijos parlamento, prezidento ir centrinės valdžios įstaigų buveinės. Varšuva taip pat yra Mazovijos vaivadijos sostinė.

Čia yra Lenkijos mokslų akademija, universitetas, medicinos akademija ir kitos aukštosios mokyklos. Daug teatrų, muziejų (paminėtini Nacionalinis, Archeologijos, rūmai-muziejai Lazenkuose, Vilianove, Neborove). Didelis senamiestis, išlikę karališkieji rūmai (XVI-XVII a.), daug bažnyčių. Nacionalinis muziejus su garsiais paveikslas: Jano Mateikos Batoras prie Pskovo, Sobieskis prie Vienos, Vitoldo Pivnickio Mūšis prie Cesoro, Juzefo Brandto Chocimo mūšis, Stanislovo Chlebkovskio Sobieskis prie Vienos.

Istorija

Pirmosios įtvirtintos gyvenvietės dabartinės Varšuvos teritorijoje – Bródno (apie IX-X a.) ir Jazdów (XII-XIII a.). Po 1281 m. Plocko kunigaikščio Boleslovo II antpuolio prieš Jazdów panaši įtvirtinta gyvenvietė įkurta žvejų kaimelio Warszawa vietoje. XIV amžiuje toji gyvenvietė tapo viena iš Mazovijos valdovų rezidencijų, o 1413 m. – ir Mazovijos sostine.

Varšuva, kaip ir visa Mazovija, prie Lenkijos karalystės buvo prijungta tik XVI amžiaus I pusėje (1526 m.), tačiau jau 1529 m. čia posėdžiavo Lenkijos seimas, o 1573 m. Varšuva dėl patogios geografinės savo padėties (miestas yra beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos) tapo pagrindine Abiejų Tautų Respublikos seimo rinkimosi vieta. Pagaliau 1596 m. miestas buvo paskelbtas oficialia Abiejų Tautų Respublikos sostine bei pagrindine Lenkijos ir Lietuvos valdovo rezidencija (vėliau savo rezidencijas čia buvo įsikūrę ir daugelis LDK didikų).

1807–1813 m. Varšuva buvo Napoleono valdomai Prancūzijai pavaldžios Varšuvos kunigaikštystės, 1815–1831 m. – Rusijai priklausiusios autonominės Lenkijos karalystės, nuo 1918 m. – nepriklausomos Lenkijos sostinė. XIX a.pabaigoje nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis

Antrojo pasaulinio karo metu, ypač vykstant Varšuvos sukilimui, Varšuva buvo beveik sugriauta. Po karo naujai pastatytas senamiestis identiškas sugriautajam.

Ekonomika

Mieste yra upių uostas prie Vyslos, tarptautinis Šopeno oro uostas. Išvystyta mašinų pramonė, metalo apdirbimas, metalurgija, maisto, chemijos, parfumerijos, siuvimo, poligrafijos pramonės šakos.

Miesto įnašas į Lenkijos BVP sudaro apie 15 proc.



Olštynas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Olštynas (lenk. Olsztyn; vok. Allenstein; prūsiškai Alnaštynas) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, prie Lynos upės, Varmijos Mozūrų vaivadijos sostinė. 175,2 tūkst. gyventojų (2007). Išlikusi XIV a. pilis, yra rotušė, Šv. Jokūbo katedra, Jeruzalės koplyčia. Yra du teatrai, Varmijos Mozūrų muziejus, gamtos ir sporto muziejai. Varmijos Mozūrų universitetas (šioje aukštojoje mokykloje skaitomas atskiras kultūrologijos kursas, kuriame pateikiama žinių apie Lietuvos istoriją, etnologiją ir lietuvių kalbą), kompiuterijos ir ekonomikos universitetas. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. 1988 m. užregistruotas LVKD Olštyno skyrius, nuo 2008 m. veikia Lietuvos respublikos garbės konsulatas.



Lomža

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Lomža (lenk. Łomża) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Narevo ir Lomžičkos upių pakrantėje, 50 km nuo Balstogės. Miesto savivaldybės centras. 63,1 tūkst. gyventojų (2007 m.). Kultūros centras: Šiuolaikinio meno galerija, filharmonija, miesto biblioteka, regioniniai ir miesto kultūros namai, Šiaurės Mazovijos muziejus, Katalikiškas centras, Lėlės ir aktoriaus teatras. Leidžiami trys laikraščiai: Gazeta Współczesna, Głos Katolicki, Kontakty. Laidas transliuoja radijo stotys Eska Łomża, RMF MAXXX Łomża, Nadzieja. Narevo pakrantėse įsteigtas Lomžos kraštovaizdžio parkas.

Istorija

Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui IV Garbaniui priklausiusi Lomžos pilis (stovėjusi ant dabartinio Pilies kalno) iki šiandien neišliko ir miesto istorija daugiau siejama su netoliese esančiu Senosios Lomžos kaimu. Ten jau IX a. stovėjo pilis, kurią XI a. jau supo gynybinė siena. Teritoriją saugojo šalia tekanti Narevo upė ir jos pelkėti krantai. Maždaug tuo metu Senojoje Lomžoje veikė ir parapijinė Šv.Petro bažnyčia. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, pilis perduodavo pavojaus ugnies signalus grandine toliau – Ostrolenkos, Naugardo, Ružano, Pultusko įguloms. Šį mozūrų gynybinį įrenginį nuolat puldinėdavo jotvingiai ir lietuviai, galiausiai jis buvo sunaikintas. XII a. pilis atstatoma, apjuosiama grunto pylimu, bet apie 1250 m. Lietuvos kunigaikštis Traidenis ją negrįžtamai sudegino. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis paliepė suręsti naują pilį kitoje vietoje – gretimame Šure (dabar vietovė nebeegzistuoja). Po Liublino unijos lietuvių puolimai liovėsi ir sunkiai pasiekiama Senoji Lomža ir Šuras tampa nebepatrauklūs keleiviams ir prekeiviams. Už 5 km Narvos upės vingyje pamažu ima formuotis nauja gyvenvietė, ant Popo kalno 1392 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuriai 1410 m. buvo suteiktos prapijinės teisės. Naujoji gyvenvietė įvardinta vardu Lomža. Šiandien Senojoje Lomžoje išlikęs piliakalnis vadinamas Karalienės Bonos kalnu, o kaimynystėje esantis kalnelis – Šv.Lauryno aukštuma. Pasak padavimo, ant pastarosios kalvos stovėjo pirmoji Šv. Brunono Kverfurtietiečio bažnyčia, o pats šventasis, atvykęs skleisti krikščionybę į pagonių jotvingių ir lietuvių kraštą, apie 1009 m. buvo nužudytas keliasdešimt kilometrų į rytus nuo šios vietovės.

1418 m. birželio 15 d. Lomžai suteikiamos Kulmo miesto teisės. 1504 m. miestą ir aplinkines žemes ima valdyti Mazovijos kunigaikštienė Ona Radvilaitė. Tuo metu pradedama statyti svarbiausia miesto šventovė – dabartinė Šv. Arkangelo Mykolo katedra. Nuo 1526 m. Lomža tampa karališku miestu, turinčiu dvi pilis: vieną Šure, o kitą miesto teritorijoje. Pilyse dažnai lankosi tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Klesti prekyba, įvairios prekės pasiekia turgavietę upe, o taip pat sausumos keliais – Narevo krantus jungia šeši tiltai. XVI a. viduryje mieste gyveno apie 3300 gyventojų.

XVII a. atnešė karus, gaisrus, ligų epidemijas. Amžiaus pabaigoje Lomžoje teliko 300 gyventojų. Ne ką geresnis buvo ir XVIII amžius. 1794 m. miestą užima Prūsijos kariuomenė, Lomža privalo mokėti didelius mokesčius, kontribuciją. Mieste apsigyvena žydai. 1806 m. miesto gyventojų skaičius pasiekia 6000. Varšuvos kunigaikštystės laikais Lomža buvo departamento (kuriam buvo pavaldi ir Kalvarijos apskritis) centru, vėliau susikurusioje Lenkijos karalystėje – apskrities centru. 1815 m. Lomža tapo Augustavo vaivadijos, vėliau gubernijos sostine. 1831 m. kilo sukilimas, pasipriešinimą Rusijos kariuomenei organizavo Juozas Godlevskis. Postūmį miestui vystytis suteikė per Lomžą nutiestas vienas svarbiausių Rusijos imperijos plentų: Sankt Peterburgas-Varšuva. Mieste atsirado cukraus fabrikas, alaus darykla, rotušė, paštas, sinagoga, teismo rūmai.

1912 m. miestą apsupo kariniai įtvirtinimai, buvo statomi ir įrengiami fortai – Rusijos caras ruošėsi galimam karui su Vokietija. Pirmasis pasaulinis karas atnešė suirutę ir nuosmukį, o 1920 m. miestas gynėsi nuo puolusios Raudonoji armijos. Nepriklausomos Lenkijos laikais miestas pamažu augo, 1939 m. jame gyveno jau 27 000 gyventojų, apie pusę jų sudarė žydai. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 60 % lomžiečių, sunaikinta 70 % pastaų. Miesto centro atstatymas po karo užtruko daugiau kaip 20 metų, bet šiandien Lomža gali pagrįstai didžiuotis atgimusiais architektūros paminklais.

1975–1998 m. Lomža buvo vaivadijos centru, augo miestiečių skaičius: pastatytas naujas daugiabučių mikrorajonas Południe, prijungtas Łomżyca rajonas, kuriame vyrauja privatūs namai. XX a. pab. – XXI a. pr. miestiečių mažėjo, nemažai lomžiečių išvyko uždarbiauti į Vakarų valstybes.

Vyskupijos centras

Vyskupija įkurta 1925 m. gruodžio 28 d., ji apėmė ir lietuviškas Seinų krašto prapijas. Pirmuoju vyskupu buvo Romualdas Jalbžykovskis(1925-26), vėliau vyskupijai vadovavo Česlovas Falkovskis (1949-69), Mikalojus Sasinovskis (1970-82), Juliušas Paetzas (1982-96), Stanislovas Stefanekas (nuo 1996 m.). Nuo 1992 m. kovo 25 d. vyskupijos ribos pasikeitė, lietuviškos parapijos priklauso Elko vyskupijai.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas

1991 m. mieste lankėsi Romos katalikų Popiežius Jonas Paulius II. Susitikti su juo buvo atvykę tikintieji iš visos Lenkijos (tame tarpe ir keli tūkstančiai vietos lietuvių), taip pat apie 16 000 piligrimų iš Lietuvos. Birželio 4 d. prie statomos Dievo Gailestingumo bažnyčios, dalyvaujant 200 000 susirinkusiųjų, popiežius aukojo Šv.Mišias, vėliau sveikino besimeldžiusius ir lietuviškai.

Birželio 5 d. Šv. Arkangelo Mykolo katedroje atvykusiems iš Lietuvos Popiežius surengė priėmimą. Be maldininkų dalyvavo ir Lietuvos vyriausybinė delegacija, vadovaujama Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus. Po kardinolo Vincentas Sladkevičiaus pasveikinimo Popiežius pasakė kalbą lietuviškai. Buvo aukojamos Šv.Mišios, giedojo Vilniaus Arkikatedros bazilikos Didysis choras (vadovas Leonas Pranulis). [1] Tą pačią dieną Jonas Paulius II aplankė miesto Aukštąją kunigų seminariją.

Švietimas

1609 m. mieste atsidarė mokyklėlė – Pultusko jėzuitų kolegijos filialas, o po trijų metųji ji tapo savarankiška. 1638 m. jai vadovavo Andrius Bobola, vėliau paskelbtas katalikų šventuoju. Mokslas šioje jėzuitų kolegijoje buvo nemokamas, veikė mokyklos choras, teatras, biblioteka, neturtingiems moksleiviams suteikiamas bendrabutis. Nuo 1644 m. pradėta mokyti retorikos, tuo pačiu auklėtiniams buvo suteikiamas vidurinis išsilavinimas. Poetiką ir retoriką dėstė ir Vilniaus universiteto auklėtinis filosofas Jokūbas Rakašas. Kolegijai vadovavo kitas žymus Lietuvos filosofas Kazimieras Juraga-Giedraitis, joje mokėsi ir būsimasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Juraga-Giedraitis.

Didikė Ieva Šembekova paskyrė pinigų naujam pastatui ir 1741 m. pradėta naujos mūrinės mokyklos pastato statybą. Darbai vyko lėtai, 1748-49 m. kolegiją lankęs būsimasis LDK žemėlapių kūrėjas Jonas Nepreckis per pamokas sedėjo dar senajame mediniame pastate. 1771 m. į dar nebaigtą mokyklą atėjo mokyti pijorai. Jų vadovavimo laikotarpiu (1774-1807) mokykla sustiprėjo, ji tapo viso pavieto švietimo įstaiga, į kurią mokytis buvo priimami vaikai su pradiniu išsilavinimu. Pijorų mokykloje mokėsi ir Lietuvos teisės istorikas Ignas Danilevičius, Varšuvos universiteto pirmasis rektorius Voiciechas Šveikovskis.

1794 m. Lomžą užima prūsai, 1807 m. mokykla iškeliama į Seinus, o jos pastate įsikuria Lomžos departamento administracija. 1815 m. mokykla gražinama į Lomžą, kartu su ja į miestą pervažiuoja ir vienas iš mokinių, būsimasis 1831 m. sukilimo vadovas Simonas Konarskis. 1839 m. mokykla pervadinta į Gubernijos gimnaziją, kurioje buvo dėstoma pagal tipinę Rusijos imperijos programą. 1850 m. ji visai uždaroma, o jos vietoje buvo atidaryta penkiaklasė Apskrities mokykla.

1862 m. mokyklos bazėje įkuriama septynių klasių Lomžos gubernijos berniukų gimnazija. Netrukus prasidėjo 1863 m. sukilimas ir po jo įsigalėjusi rusifikacija. 1900 m. pastatytas naujas kapitalinis gimnazijos pastatas, o 1905 m. kilo gimnazistų riaušės. Moksleiviai reikalavo demokratinių permainų gimnazijos gyvenime, įvesti lenkų kalbos ir istorijos dėstymą. Nepatenkintieji paliko gimnaziją ir toliau mokslus tęsė kaimyninėje Komercijos mokykloje.

Šioje Gubernijos gimnazijoje įvairiu laiku mokėsi ir lietuviai: poetas Bronius Laucevičius-Vargšas, chorvedys Viktoras Žadeika, kompozitorius Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius. Joje vidurinį išsilavinimą įgijo ir žinomos Lenkijos asmenybės: arkivyskupas kardinolas Stefanas Višinskis, profesoriai Bohdanas Viniarskis, Adrianas Kšižanovskis, generolas Liudvikas Miroslavskis. Įsikūrus nepriklausomai Lenkijos valstybei, gimnazijai suteiktas Tado Kosciuškos vardas, o po 1999 m. mokyklų reformos jos dabartinis pavadinimas – Lomžos Tado Kosciuškos vardo gimnazija ir licėjus. 2009 m. įvykusiame Lenkijos vidurinių mokyklų reitingavime ji užėmė 31 vietą šalyje.

1919 m., kaip atsvara Seinuose įkurtai lietuviškai kunigų seminarijai, mieste įsteigiama lenkiška kunigų seminarija. Iniciatoriumi buvo vyskupas Romualdas Jalbžykovskis (vėliau tapęs aukštu Vilniaus katalikų dvasininku), prokuristu dirbo kunigas Vytautas Baliukevičius. Seminarija ruošė dvasininkus visai tuometinei Lomžos vyskupijai. Už tariamai lietuvišką veiklą iš jos buvo pašalintas klierikas Alfonsas Jurkevičius, vėliau baigęs Vroclavo kunigų seminariją ir tapęs prelatu. 1991 m. seminariją aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II, tam įvykiui atminti pastatytas paminklas, o pati mokykla pavadinta Lomžos Jono Pauliaus II vardo Aukštoji dvasinė seminarija.

2009 m. veikė dešimt pagrindinių mokyklų, devynios gimnazijos, devyni licėjai, o taip pat Auštoji informatikos ir verslo mokykla, Balstogės Politechnikos instituto filialas, Pedagoginė kalbų kolegija, Aukštoji žemės ūkio verslo mokykla, Jono Pauliaus II v. Aukštoji dvasinė seminarija, Aukštoji verslo mokykla.

Lietuviai

1871 m., po tremties Rusijos Penzos gubernijoje, Lomžoje leista apsigyventi žinomam Užnemunės rašytojui ir švietėjui Antanui Tatarei. Savo paskutinius metus (mirė 1889 m.) jis praleido seserų benediktinių vienuolyne, buvo palaidotas miesto kapinėse (kapo vieta nežinoma).

Lomžos vyskupijos bažnyčiose pastoracinį darbą dirbo nemažai lietuvių: 1825 m. ir 1861 m. Lomžos klebonu buvo kun. Bonaventūra Butkevičius, kurį laiką kunigavo būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras kun. Justinas Staugaitis, tautosakininkas kun. Adolfas Lapinskas, kun. Ignas Čižiauskas. Netoli nuo miesto išsidėsčiusiuose kaimuose vikarais tarnavo knygnešys kun. Vincas Dargis, rašytojas kun. Juozas Šmulkštys, politinis veikėjas kun. Juozapas Antanavičius, kompozitorius kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius. XIX a. pab. – XX a. pr. aplink Lomžą esančiose vietovėse dirbo lietuvių mokytojai Jonas Gūžys, Vincas Budrevičius, Konstantinas Jankauskas, Mykolas Jeronimas Krupavičius, Antanas Žmuidzinavičius. Lomžos gubernijos kalėjime kurį laiką buvo uždarytas Suvalkijos knygnešių karalius Juozas Kancleris, kalėjo gydytojas Antanas Garmus, knygnešys Juozas Varkala.

1905-08 m. Lomžos priemiestyje Piątnicoje mokytojavo žinomas poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, jo nuolatinis pašnekovas buvo Piątnicos klebonas teologijos magistras kun. Vincas Aleksandravičius. Jie abu dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, o grįžę įkūrė Lomžos lietuvių draugiją „Pagalba“. Draugija, jungusi apie 50 narių, organizavo savišalpą, rengdavo tautiškus vakarus ir koncertus. Susirinkusiems dainuodavo lietuvių choras, kurio vadovu buvo klebono brolis, vėliau tapęs žinomu kompozitoriumi, Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius. (Savamokslis chorvedys po Lomžos gimnazijos baigimo kurį laiką dainavimo paslapčių sėmėsi miesto chore Liutnia).

1906 m. Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis surinko keletą pareiškimų ir nuvyko į Kauną, pas mokyklų direktorių Lebedincevą su prašymu leisti lietuviams mokytojams dirbti Kauno gubernijoje. Jam tarpininkavo buvęs Lomžos mokyklų direktorius Turau. Leidimas buvo gautas, bet prašymo iniciatorius Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis 1908 m. gegužės 1 d. perkeltas į Varšuvą. Po to Lomžos lietuvių draugija „Pagalba“ pamažu užgeso.

XX a. pradžioje į Lomžą atvažiavo palangiškiai Petronėlė ir Jonas Žemaičiai, kurie įsidarbino stambioje pieninėje, priklausiusioje giminaičiui A. Daukšai. Jų sūnus Jonas mieste baigė pradinę mokyklą, vėliau su tėvais grįžo į gimtinę, tapo karininku ir po Antrojo pasaulinio karo vadovavo Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovoms. 2009 m. Jonas Žemaitis-Vytautas pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.

Po Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno ir mirė Lietuvos vargoninkas ir chorvedys Vladislavas Kalinovskis.

Ūkis

Miestas nuo seno buvo prekybinių, tame tarpe ir vandens, kelių sankryžoje. Šiandiena Lomža kenčia nuo tranzitinio transporto sukeliamo triukšmo ir išmetamų dujų. Nors miesto vadovai stengiasi riboti transporto srautus per Lomžą, bet galimybės tai daryti yra ribotos: aplinkelis bus pradėtas statyti tik 2012-2014 m. Viltis nukreipti tranzitinį transportą nuo miesto atgijo, kai Lenkijos vyriausybė nusprendė Via Baltica magistralę tiesti nauju maršrutu, vadinamuoju greitkeliu S61 – investicijų aplinkelio statybai tikimasi sulaukti greičiau.

Geležinkelis į Lomžą buvo nutiestas gana vėlai, tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. 2009 m. miestas buvo sujungtas traukinių eismu su Ostrolenka, o per šį miestą ir su kitomis Lenkijos vietovėmis.

Mieste veikia alaus darykla Lomža, baldų fabrikas ir kitos elektronikos, medicinos instrumentų, siuvimo, nedegamų spintų, statybinių konstrukcijų gamybos įmonės.

Architektūra

* Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jono Krikštytojo katedra (1526 m., architektas J. S. Bellotti)
* Šventosios Dvasios bažnyčia (1878 m., archit. F. Novickis)
* Kapucinų vienuolynas (1772 m.) su Sopulingos Dievo Motinos bažnyčia (1789 m.)
* Šv.Kryžiaus koplyčia (1838 m.)
* Rotušė (1822 m.)
* Turgaus halė (1823 m., archit. A. Groffe)
* Pašto rūmai (1838 m., archit. L. Joča)
* Liaudies namai (1905 m., archit. F. Lovickis)
* Valstybinio banko rūmai (1912 m., archit. F. Lovickis)
* Gubernijos gimnazija (1900 m., archit. F. Lovickis)
* Vyskupo rūmai (1925 m., archit. Z. Šviantkovskis)



Augustavas

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Augustavas (lenk. Augustów, seniau Mostki) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, ties Netės upe ir Augustavo kanalu. 30,0 tūkst. gyventojų (2004). Šiais laikais miestas žinomas kaip vandens sporto centras. Miesto centre yra išlikusių vėlyvojo klasicizmo ir eklektikos stiliaus pastatų. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1549 m., nauja medinė 1776 m., nauja mūrinė 1906 m. Mieste buvusi unitų bažnyčia sudegė dar prieš jų kasaciją.

Pirmąkart minimas 1496 metais. Iki Liublino unijos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. 1569 m. sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius Netės upe Augustavas atiteko Lenkijai, nors miesto kapinės liko Lietuvos pusėje. 1561 m. gegužės 16 d. Žygimantas Augustas suteikdamas Magdeburgo teises pavadino Augustavu.

XVII a. antrojoje pusėje miestą ištiko maras. 1656 m. miestą ir apylinkes nusiaubė totoriai. Po Abiejų Tautų respublikos padalinimų 1795 m. Augustavą ir Užnemunę užėmė Prūsija, čia buvo Dambravo apskrities teismas ir administracinis centras. 1807 m. įėjo į Varšuvos hercogystės, o nuo 1815 m. Lenkijos karalystės sudėtį. 1837 m. sukūrus Augustavo vaivadiją, jos centras perkeltas į Suvalkus, Augustavas tapo apskrities centru Augustavo, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijoje. 1831 m. po nesėkmingų lenkams kautynių ties Ostrolenka, vadinamasis Gelgaudo korpusas su 12 000 karių, ties Raigardu gegužės 29 d. sumušęs rusų generolą Sackeną, žygiuodamas į Lietuvą perėjo per Augustavą. Miesto prekybinę reikšmę pakėlė 1825–1839 m. iškastas Augustavo kanalas. Per 1863 m. sukilimą Augustavo miškuose veikė kelios sukilėlių rinktinės. XX a. pradžioje per Augustavą nutiestas geležinkelis į Gardiną.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Augustavo miškuose vyko rusų ir vokiečių mūšiai. Pirmą kartą VIII vokiečių armijos III divizija Augustavą užėmė 1914 m. rugsėjo 16 d., tačiau kiek vėliau rusai miestą atsiėmė. Antrą kartą Augustavo miškai pagarsėjo 1915 m. vasario mėn., kai vokiečių VIII ir X armijos puolė pietvakarių Lietuvą. Tuomet Augustavo miškuose buvo apsupta didelė Rusijos kariuomenės dalis su XX pėstininkų korpusu.

Augustavas figūravo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1920 m. liepą rusams veržiantis į Lenkiją, lenkai atsitraukė ir iš jų okupuotos Suvalkų žemės. Tada pasienį su lenkais palei Augustavo kanalą užėmė Lietuvos kariuomenės dalys. Rugpjūčio 16 d. lenkų kariuomenė prieš Raudonąją armiją pradėjo kontrpuolimą. Lenkai prisiartino prie Lietuvos pasienio ir pradėjo spausti ten buvusią Lietuvos apsaugą. 1920 m. rugpjūčio 28 d. Augustavas pateko į lenkų rankas. Kovoje su lenkų ulonais žuvę lietuviai kariai palaidoti Augustavo girioje, Plaskos valsčiaus Serski Las kaimo kapinaitėse.

Lenkų valdžioje miestas tapo Baltstogės, vėliau Suvalkų vaivadijos centru. 1921 m. čia gyveno 8 300 gyv., 1934 m. apie 13 tūkst. gyventojų.

1939–1941 m. miestas buvo okupuotas rusų, 1941–1944 m. vokiečių. Pastarieji sugriovė apie 70 proc. Augustavo. Nuo 1970 m. – kurortas.



Apie Suvalkus

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Suvalkai (lenk. Suwałki) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, netoli sienos su Lietuva ir Baltarusija. 69,3 tūkst. gyventojų (2008 m.).

Išsidėstęs prie Juodosios Ančios (lenk. Czarna Hańcza) upės. Yra regioninis muziejus, kuriame yra religinių eksponatų iš XVI-XVII a. Pagrindinė pramonė – maisto apdirbimas, pjautinė mediena, tekstilė ir audiniai, statybinės medžiagos.

Pirmieji krašto gyventojai – jotvingiai. XIII a. kraštas sunyko dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų. Pavadinimas sako, kad šioje vietoje kryžiuočiai rengdavo pastovį – suwalk. XIII a. minimas kaimas, o XVII a. bažnytkaimis, kuriame gyveno vienuoliai (1682-1690 m.). 1710 m. gavo miesto teises.

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1796 m. atiteko Prūsijai. 1804 m. Suvalkai sugrąžinti Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. 1815 m. atiteko Rusijos imperijai, buvo autonominės Lenkijos karalystės Augustavo vaivadijos (1815–1837 m.), Augustavo gubernijos (1837–1915 m.) centras, 1897 m. dislokuotas rusų garnizonas. Istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., nuo kurio pavadinimo visa Lietuvos Užnemunė sinonimiškai vadinama Suvalkija, o jos gyventojai suvalkiečiais.

1919–1920 metais – Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1920 m. spalio 27 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Lenkija, kuri pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Sulaužiusi Suvalkų sutartį lenkų kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus, Gižus ir kitus lietuviškus miestelius, kol buvo sustabdyta lietuvių kariuomenės. 1920–1939 m. Suvalkai buvo laikomi lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi.

1939 m. rugsėjo mėn., vokiečiams bombarduojant, miestas smarkiai sugriautas, tačiau kurį laiką vadinamasis Suvalkų trikampis neužimtas nei sovietų nei vokiečių kariuomenių. 1940–1941 m. vyko vietos gyventojų repatriacija į Sovietų Sąjungą. 1940 m. įkurtas nacių konclageris ir vokiečių Gestapo Rytų Lenkijoje būstinė.

Po Antrojo pasaulinio karo, Potsdamo konferencijos nutarimu patvirtinus Lenkijos rytų ir vakarų sienas, Suvalkai liko Lenkijos valstybės sudėtyje. 1979 m. – 35 000 gyv.

Baranove, netoli Suvalkų, gimė lietuvių poetas Juozas Naruševičius (1890 – 1940). Suvalkų mieste gimė dirigentas ir pianistas Aleksandras Kučiūnas (1914 – 2002), Andrius Matulevičius (1897 – 1959) – Kauno medicinos instituto docentas; mirė lietuvių poetas Jonas Užupis (1848 – 1917); palaidotas varpininkas ir knygnešys Juozas Kaukas (1862 – 1895), už šnipinėjimą Lietuvos naudai nuteistas mirti Petras Dapkus, Lietuvos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas. Pastariesiems partizanams atminti kapinėse įmūryta paminklinė lenta. Grįžęs iš Sibiro tremties, 1872 m. Suvalkuose gyveno 1863 m. sukilimo dalyvis Jokūbas Geištoras. Miesto kalėjime kalėjo žinomos Lietuvos asmenybės: Zigmas Angarietis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Leonas Prūseika, Motiejus Simonaitis, Pijus Grigaitis, Juozas Rimša, Kostas Cibulskas. XIX a. pab. – XX a. pr. mieste turėjo savo dirbtuves garsus bažnyčių meistras Adomas Karalius, kilęs iš Šakių parapijos Briedžių kaimo. Dirbtuvėse buvo pagaminti Bagotosios Šv. Antano Paduviečio, Birštono Šv. Antano Paduviečio ir kitų bažnyčių altoriai. Iki perkeliant dirbtuves į Marijampolę Adomas Karalius darbavosi kartu su žinomu skulptoriumi Antanu Aleksandravičiumi.

Miestai, su kuriais Suvalkai yra užmezgę partnerystės ryšius:

* Gran Sintas, Prancūzija
* Marijampolė, Lietuva
* Alytus, Lietuva
* Varenas (Miuritcas), Vokietija
* Veru, Estija



Apie Bialystok’ą

Straipsnio publikavimo data: 2010-05-31

Balstogė (Białystok) – miestas rytinėje Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. 291,5 tūkst. gyventojų (2003). Kadaise priklausė LDK, bet prieš pat pasirašant Liublino uniją užėmė lenkai ir unijos metu kartu su didesniąja Palenkės dalimi jis buvo pripažintas Lenkijai. Atgavus nepriklausomybę, tarpukariu Lietuva jo siekė, bet 1920 metais pasirašius sienos sutartį su Rusija pretenzijų atsisakė. Miestą su Vilniumi jungė Polesės geležinkelis. Geležinkelio statyboms vadovavo lietuvis inžinierius Petras Vileišis, kuris pastatė ir netoli miesto esantį tiltą per Narevo upę.

Viskas apie miestą ir parduotuves: http://www.bialystokonline.pl/